- kvykinti
- kvýkinti, -ina, -ino caus. kvykti: 1. DŽ Paršą kvýkinti J. Paršinga kiaulė, nekvykink – dar išsibarstys Rk. 2. Kam kvýkini vaiką? J. Liúob prisirinks vaikezų ir pradės mergas kvýkinti Užv. | refl. Šts: Agi, kol buvo dar mažos – tesižvyginie, tesikvykinie! J.Balt. Vaikiai kvýkinos kvýkinos su mergoms visą vakarą Užv.
Dictionary of the Lithuanian Language.